SKIRTUMAS: GATVĖS PORTRETAS IR GATVĖS FOTOGRAFIJA
Taigi, koks skirtumas tarp „gatvės portretų” ir „gatvės fotografavimo”? Na, manau, kad iš tikrųjų skirtumo nėra. Tiesą sakant, aš manau, kad „gatvės portretai” yra „gatvės fotografijos“ subžanras. Paprastai tariant, „gatvės portretas” yra tiesiog nepažįstamo žmogaus nuotrauka iš arti, plačiu profiliu, kai Jūs neprašote leidimo, o „gatvės fotografija“ yra žmonijos dokumentavimas mus supančioje aplinkoje. Geriausios gatvės nuotraukos dažniausiai būna paprastos, kasdieniškos. Jose yra vienodai svarbi tiek aplinka, tiek žmogus. Šių dviejų veiksnių visuma ir sąveika ir yra vadinama „gatvės fotografija“.
Gatvės portretai yra tai, kas artima mano širdžiai. Kai aš pradėjau užsiiminėti „gatvės fotografija”, buvo tikrai nemalonu fotografuoti nepažįstamus žmones gatvėse. Aš iš tikrųjų myliu žmones ir mėgstu būti aplink juos. Aš norėčiau išgirsti žmonių gyvenimo istorijas ir kurti tikrą žmogiškąjį ryšį su jais. Apie 99% mano gatvės darbų yra fotografavimas atvirai (be leidimo), ir tik 1% mano darbų yra fotografavimas leidus.
Mano nuomone, puikus gatvės portretas yra toks atvaizdas, kai galima pažvelgti į personažo sielą ir suprasti jį. Yra toks posakis: „Akys yra sielos veidrodis”, ir aš visiškai sutinku. Gatvės portretas turi būti ryškus, tai asmens veido išraiškos nuotrauka, kurioje matomas jo individualumas bei objekto nuotaika. Gatvės portretas yra ta nuotrauka, kuri yra padaryta arba be objekto žinios, arba be jo sutikimo, vadinasi, objektai specialiai nepozavo, kai juos fotografavome. Man patinka vyresnio amžiaus žmonės, kurių veidai gali papasakoti istoriją. Ne vidutiniai žmonės, o tie, kurie išsiskiria iš minios. Didžiuosiuose miestuose yra daug tokių, Jums tereikia stebėti juos. Tiesiog vaikštinėkite stebėkite. Jūs pamatysite juos.
Aš paprastai sakau, kad gera „gatvės fotografija“ turi papasakoti istoriją, o „gatvės portretas“ to parodyti negali, mes matome tik veidą. Kai žiūriu į užfiksuotą-įamžintą gatvės portretą aš nematau ką šis žmogus daro, nematau kur šis asmuo stovi. Aš tiesiog matau išraišką ar emocijas. Tai gali būti įdomu trumpą laiko tarpą, štai kodėl yra daugybė žmonių, kurie nemėgsta šios fotografijos subžanro. Mano atveju susidomėjimas asmeniu yra daug stipresnis, nei dingusi istorija, kurios aš negaliu papasakoti. Aš nenorėčiau fotografuoti gatvėse tik gatvės portretų, nes tai būtų pernelyg nuobodu, dėl to turiu ir kitų savo gatvės nuotraukų su kuriomis susidaro pusiausvyra, kurios pasakoja istoriją, kuriose žmogus yra dalelė gatvės šurmulio, tai jaudina mane, aš gaunu adrenalino laikas nuo laiko. Taigi, nebandykite ieškoti istorijų mano gatvės portretuose. Nėra istorijų. Tai tiesiog įdomus personažas, išsiskiriantis įdomiomis emocijomis, veido išraiška ar žvilgsniu. Nei daugiau, nei mažiau …
Mano nuomone, tiesioginis akių kontaktas yra vienas iš pagrindinių elementų, darant gatvės portretus. Aš visuomet laukiu, kol žmogus pažiūrės į mane, o tik paskui fotografuoju. Kartais turiu laukti keletą sekundžių, bet verta tai daryti. Be žvilgsnio į jų akis portretas man yra beprasmis. Ne tik personažas turi būti ryškus, bet taip pat ir stiprus akių kontaktas, žvilgsnis, kuris galėtų nužudyti. Kai aš laukiu akių kontakto, aš nežiūriu jiems į akis, o tik per vaizdo ieškiklį. Aš vengiu akių kontakto prieš ir po fotografavimo, nes nenoriu, kad žmonės žinotų, kad aš padariau jų nuotrauką. Kai tik aš pasižiūriu į kažką po fotografavimo, jis supranta, kad buvo pagrindinis objektas nuotraukoje. Gali būti sunku sulaukti akių kontakto kadre, bet ne realybėje. Mano nuomone, tai yra viena iš svarbiausių taisyklių, darant gatvės portretus. Aš kartais nusisuku, apsimetu, kad fotografuoju kažką kitą …
Kartais geriau, darant gatvės portretus, kai kas nors žiūri tiesiogiai į Jus, o kartais geriau, kai jie nežiūri į Jus. Taigi, kai Jūs fotografuojate gatvės portretus, Jūs galite pasirinkti geriausią iš dviejų variantų: bandyti padaryti nuotrauką, kai objektai žvelgia tiesiai į objektyvą, o kitą nuotrauką, kai objektų žvilgsnis yra nukreiptas kažkur kitur. Taip pat dar vienas praktinis patarimas: nežiūrėkite iš karto į ekraną po nuotraukos padarymo, kai fotografuojate kažkieno portretą. Objektas dėl to paprastai išblaškomas, ir ne tik – geriau yra peržiūrėti savo nuotraukas, kai grįšite namo. Kai fotografuojate savo objektus, nukreipkite 100% savo dėmesio į juos.