Gatvės fotografijos istorija
Laikui bėgant aš pradedu suprasti istorijos svarbą mūsų kasdieniame gyvenime. Ypač, kai kalbama apie gatvės fotografijos istoriją.
Gatvės nuotrauka yra tradicija, kuri datuojama fotografijos išradimu. Fotografijos išradimas XX amžiaus pradžioje sutapo su urbanizacija ir globalizacija pasaulyje.
Taigi, pirmosios nuotraukos dažniausiai buvo daromos gatvėse. Tokiu būdu fotografijos pradžia tapo ir gatvės fotografijos pradžia.
Mūsų naudojamos fotoaparatų technologijos buvo sunkiai įsivaizduojamos prieš pusę amžiaus. Mūsų pilno kadro skaitmeninių fotoaparatų dėka dabar mes galime fotografuoti iki ISO 12.800 (su mažai pastebimu triukšmu) ir taip pat galime padaryti tūkstančius nuotraukų tik per vieną dieną. Palyginkite su ISO 25 juostele, kuri buvo naudojama anksčiau, o taip pat su ilgu juostelės išryškinimo ir kadro atspausdinimo procesu.
Gatvės fotografija taip pat buvo izoliuota veikla, kuomet keli fotografai bendradarbiaudavo ir dalindavosi savo nuotraukomis vienas su kitu.
Dabar socialinių svetainių, pavyzdžiui, Facebook, Flickr, 500px, Google+, ir daugelio kitų dėka kiekvienas turi galimybę pasidalinti savo nuotraukomis su pasauliu. Ir todėl padaroma daugybė vaizdų kiekviename pasaulio kampelyje. Be to, daugybė talentingų gatvės fotografų dabar atrandami ir vertinami.
Ko šiuolaikiniai gatvės fotografai gali pasimokyti iš praeities?
Aš asmeniškai esu naujų technologijų ir šiuolaikinių bendravimo būdų gerbėjas. Tačiau tuo pačiu metu aš vertinu ir gerbiu tradicijas. Aš manau, kad mes, 21-ojo amžiaus gatvės fotografai, galime daug išmokti apie gatvės fotografiją iš mūsų praeities ir garsių fotografų, kurie dirbo anksčiau.
Manau, kad tai ypač svarbu, kai vedamos diskusijos gatvės fotografijos tematika apie būdą, stilių, estetiką ir įrangą. Atrodo, kad daugelis diskusijų, vykstančių dabar, atsirado pakankamai neseniai ir jos yra naujos (pagalvokite apie diskusijas gatvės fotografijos tema apie įrangą, objektyvus, būdą, stilių, estetiką ir kt.). Iš tikrųjų, daugelis šių diskusijų vyksta jau dešimtmečius – o gal ir ilgiau, nei šimtmetį.
Pavyzdžiui, daugelis fotografų smerkia vaizdo redagavimo programinės įrangos naudojimą, pavyzdžiui, Lightroom ir Photoshop, kai kalbama apie savo nuotraukų apdorojimą. Tačiau fotografai atlikdavo manipuliacijas su savo negatyvais ir nuotraukomis nuo fotografijos pradžios.
Fotografai ginčijasi dėl blykstės naudojimo gatvės fotografijoje, bet ji buvo naudojama fotografo Jacob Riis (blykstės milteliai) nuo 1887 metų (tamsiuose baruose naktį). Taip pat diskusijos vyksta apie matomumą ir diskretiškumą gatvės fotografijoje. Nors kai kurie gatvių fotografai nori būti nematomais ir jiems patinka diskretiškumas (manau Henri Cartier-Bresson), daugelis kitų fotografų atsisuka tiesiog į priekį, kai artėja prie jų objektų (Diane Arbus ar William Klein).
Daugelis fotografų ginčijasi dėl skirtingo židinio nuotolio gatvės fotografijoje (apie tai, kuris yra tinkamiausias). Nors man asmeniškai patinka tiek plačiakampiai objektyvai, tirk fiksuosto židinio 50 mm, 85 mm objektyvai, gatvių fotografai naudojo objektyvus nuo 21mm iki 200mm, kaip rašoma istorijos knygose.
Šiame straipsnyje yra trumpai aptariami geriausi vieni pirmųjų gatvės meistrai iš knygos „Stebėtojas: Gatvės fotografijos istorija“ (Bystander: A History of Street Photography by Colin Westerbeck & Joel Meyerowitz). Daugiau nei iš 400 puslapių šios knygos neįmanoma papasakoti apie kiekvieną fotografą gatvės fotografijos istorijoje. Aš buvau labai išrankus, cituodamas ir naudodamas ištraukas iš knygos, kuri man pasirodė įdomi, kuri, tikiuosi, gali pateikti jums, skaitytojai, daugiau įžvalgų, kalbant apie gatvės fotografiją.
Kalbant apie kai kuriuos įtakingus gatvės fotografus, aš juos praleidau todėl, kad man asmeniškai jų darbai pasirodė nepakankamai įdomūs, arba aš planavau parašyti labiau individualizuotą nuodugnų straipsnį apie juos ateityje.
Tikiuosi, kad jums gatvės fotografijos istorija pasirodys neįtikėtinai įžvalgi.
Viena iš labiausiai paplitusių (ir erzinančių) diskusijų, dažnai vykstanti internete, yra apie tai, „kas yra gatvės fotografija?” „kas nėra gatvės fotografija?” Gatvės fotografai gaišta laiką, aptarinėdami sąvokas, užuot išėję į gatves ir fotografavę.
Kalbant apie šiuos klausimus: „kas yra gatvės fotografija?” „kas nėra gatvės fotografija?”, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad „gatvės fotografo” apibrėžimas vystėsi laikui bėgant.
Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje terminas „gatvės fotografas” reiškė kažką, kuris padarė jūsų nuotrauką gatvėje už tam tikrą mokestį. Ištrauka iš knygos „Stebėtojas: Gatvės fotografijos istorija“ : „Dauguma žmonių mano, kad gatvės fotografas yra kas nors, kuris Times Square arba Piccadilly circus padaro jūsų nuotrauką už tam tikrą mokestį ir atsiunčia jums vėliau (arba nuo tų laikų, kai pradėjo pardavinėti polaroidus, atiduoda jums iš karto vietoje ). Dabar nebepamatysi tų gatvės fotografų, nors galima pastebėti kelis turistų spąstuose visame pasaulyje. Kai kurie net apsimeta, kad daro nuotraukas nemokamai, o paskui reikalauja sumokėti (senas geras „masalo gaudymo” būdas). Dabar mes dažniausiai manome, kad „gatvės fotografas” yra kas nors, kas eina į viešas vietas ir fotografuoja (paprastai atvirai be leidimo). Tačiau vyksta daug diskusijų, ar gatvės fotografija turi būti atvira (fotografuojama be leidimo) ar ne.
Galų gale, kai kurie iš labiausiai žinomų gatvės fotografų vaizdų Diane Arbus (granata ir berniukas), Cartier-Bresson (transvestito ir dvejų moterų Ispanijoje nuotrauka) ir William Klein (vaikas su šautuvu) buvo padaryti, gavus objektų sutikimą. Net Colin Westerbeck pripažįsta, kad ne visi gatvių fotografai istorijoje darė nuotraukas atviru (be leidimo) būdu: yra gerai žinomi pavyzdžiai , fotografai Weegee, taip pat John Thomson, Manuel Alvarez Bravo ir Diane Arbus, tikrai yra ir kitų, kurie praktikavo, prašydami objektų leisti padaryti ekspromtu nuotraukas gatvėje. Tačiau Westerbeck vis dar laikosi nuomonės, kad didžiąja dalimi gatvių nuotraukos daromos atviru (be leidimo)būdu: dažniausiai gatvės fotografai, aptarti šiame straipsnyje , bandė dirbti taip, kad jų objektai jų nepastebėtų. Jie darė nuotraukas žmonių, kurie nežinojo apie fotografo buvimą. Jie padarė kasdienio gyvenimo gatvėje nuotraukas. Tai, iš esmės, ir yra gatvės fotografija.
Bet kas, Westerbeck manymu, atskiria gatvės fotografiją nuo kitų fotografijos formų – ir kas padaro ją unikalią? Čia dalykai tampa šiek tiek niūrūs: „Gatvės fotografija yra fotografijos rūšis, kuri pasakoja mums kažką lemiamą apie aplinkos pobūdį, kaip visumos, apie tai, kas yra unikalaus vaizduose, kurie padaromi. Šio instrumento, fotoaparato, objekto, gatvės derinys sukuria vaizdo tipą, kuris yra išskirtinis fotografijoje, o kiti oficialūs portretai, nutapyti peizažai ir kitų stilių vaizdai – ne.“
Taigi, kaip matote iš aukščiau pateiktų ištraukų, terminas „gatvės fotografas” vystėsi nuo prekeivio, fotografuojančio nepažįstamus gatvėse (už mokestį) iki niekdario, „darančio kasdieninio gyvenimo gatvėse nuotraukas”.
Dabar galima pamatyti daug puikių gatvės nuotraukų, padarytų ne gatvėse – alėjose, parkuose ir net paplūdimiuose. Dažniausiai viešose vietose. Kaip ir praeityje, ne visos gatvės nuotraukos daromos atviru būdu.
Asmeniškai mano gatvės fotografijos apibrėžimas taip pat keičiasi ir vystosi laikui bėgant. Taigi, suprantame, kad laikas (ir istorija) nestovi vietoje – gatvės nuotraukų tipas, žmonės (ir vieta, kur jie fotografuojami) keičiasi/vystosi. Taigi, nereikia tiek daug nerimauti dėl to, kas yra/nėra gatvės fotografija, bet reikia išeiti iš namų ir stengtis užsiimti tuo, kas, jūsų manymu, yra gatvės fotografija.