PAKLAUSTI AR NEKLAUSTI?
Man nepatinka klausti ar prašyt leidimo nufotografuoti ir aš niekada to nedarau, išskyrus tuos atvejus, jei kas nors jau matė mane, o aš vis dar noriu jį nufotografuoti. Tuomet aš turiu paklausti, ar galiu padaryti kadrą. Bet visais kitais atvejai aš neklausiu. Kartais žmonės rėkia ant manęs, bet tai tikrai nėra didelė problema. Jūs galite tiesiog kalbėtis su jais, pasakoti jiems, ką Jūs darote, ir ištrinti nuotrauką, jei šito tikrai reikia.
Akivaizdu, kad žmogus yra pagrindinis objektas daugelyje gatvės fotografų darbų. Kalbant apie žmones, svarbus klausimas yra tas, ar turėtumėte gauti leidimą savo objektų ar neturėtumėte prieš darydami nuotraukas. Be to, ar Jūs turėtumėte prašyti ką nors pozuoti nuotraukai. Dauguma, jei ne visi, gatvių fotografų aštriai kritikuos šį klausimą ir sakys, kad tikrai ne – niekada neklauskite! Bet ar tai tikrai taip paprasta? Ar mes tikrai tikime, kad visos puikios „gatvės” nuotraukos buvo padarytos absoliučiai tikroviškose situacijose? Paprastai aš pritariu požiūriui, kad klausti nereikia. Dauguma nuotraukų, kurioms pozavo, atrodys suvaidintos. Priežastis, kodėl aš teigiu, kad neturi būti griežtų ir skubotų taisyklių šiuo klausimu yra ta, kad yra klaida paaukoti gerą nuotrauką todėl, kad manote, kad niekada nereikėtų prašyti. Kartais Jūs tiesiog negalėsite padaryti kadro, kol nedemaskuosite savęs ir nepaprašysite leidimo – bent jau tyliai.
Bet aš iš tikrųjų manau, kad padaryti išraiškingą paveikslą, gavus leidimą, yra daug sunkiau, nei be leidimo (atvirai). Kodėl taip yra? Na, jei Jūs kada nors bandėte padaryti „gatvės portretą” (gavus leidimą), Jums galimai teko susidurti su didžiausia problema, su kuria susiduria dauguma fotografų: objektas atrodo „pozuojantis”. Taigi, kaip mes galime įveikti šį barjerą, prašydami nepažįstamo žmogaus leidimo daryti jo portretą, kad jis atrodytų tikroviškesnis, autentiškas ir nepozuojantis?
Nebijokite. Nedvejokite. Nemanykite, kad Jūs nervinate ar trukdote žmonėms. Jūs bandote atskleisti gilesnę kažkieno sielos pusę. Jūs bandote rasti šį paslėptą grožį ar šį paslėptą skausmą. Jūs tuo užsiimate dėl tinkamų priežasčių. Manau, prašyti leidimo, norint nufotografuoti nepažįstamąjį, yra iš tikrųjų daug sunkiau, nei fotografuoti atviru būdu. Priežastis yra ta, kad Jūs tampate pažeidžiami, nes objektas gali atsisakyti. Bet žinokite, kad kuo daugiau kartų atsisako, tuo daugiau atsparumo Jūs įgyjate, o netrukus Jums pradės patikti, kai objektas atsisako (arba tapsite abejingi). Taigi, kuo daugiau kartų atsisako, tuo labiau reikia, kad kas nors pasakytų „taip”.